Moteris

Išsivaliusi nuo sentimentų,
Ledinių vėjų praplauta,
Kad numirus vėl atgimčiau,
Tapati, bet kitokia...


Likai stovėti, egzistuoti, būti,
Laikui ranka ištiesta.
Tikėjais, kad jis taip lengvai pražudo?
Pamiršai? Aš kitokia...


Toli nuo tavo rudenų pabėgus
Ir kartu kaip laikas amžina,
Aš laikinai ištirpsiu tartum sniegas
Ir sugrįšiu kaip kaitra.


O tu likai stovėti, pūti, žūti,
Pasauliui ranka nusverta.
Norėjai, kad taip lengvai pražūčiau?
Tu pamiršai? Aš amžina...

Gniaužtai

Nebe nuryju baimės, užstrigusios gerklėj

Ir nerimo ir noro bėgti.

Tu jau senai mane paleidai, o dar atgal kvietei

Ir tu girdėjai aš nebe įstengiau rėkti.

Sutrypta, to pėdų nevertų,

Sviesta žemyn, bet dar šiek tiek gyva.

Aš jau nepakeliu kraujuojančių akių,

O mintyse beviltiška malda.

Ateik, pakelk, įpūsk gyvybės,

Sugauk nuleistą žvilgsnį, dėl tavęs.

O tu šypsaisi nieko neišgirdęs.

Na tai paleisk rankas ir vėl pamesk mane.

       Tvora apipinta spygliais.

Pažvelk dangau, į kitą pusę

Tuščia, niekas neateis

Paliko, dingo, neberūpi!

Vienas šaltam sniege gulėjau

O jame pėdsakai, tik mano pėdsakai

Nebuvo niekas, neatėjo

Tik tyliai „aš ne tavo“ man sakei.

Glaudžiuosi prie ledinės sienos.

Įsileiskit, čia nenoriu mirti!

Klausausi, neatsako niekas…

Negirdi jie manęs. Negirdi!

Ledinė ašara braižo man skruostą.

Vienišą delną dengia sniegas.

O vėjas įkyriai kartoja

Vieną: mes visiems niekas.

Ernestas

Patirtis

Aš dūstu pati nuo savęs ir nekenčiu žmonių, kurie mane supa. Iki išprotėjimo ilgiuosi praeities. Kaip man išgyventi, jei prieš akis vis ta pati ateitis? Aš dar gyvensiu! Tikiu! Tik baisiausia, kad nežinau kada.

                Kiek yra keturios dienos? Keturios dienos laimės yra be proto mažai ir keturios dienos kančios – be proto daug. O aš išgyvenu kančią. Visas gyvenimas kančios. Tai daug ar mažai? 

Be Tavęs...

Dabar aš laisva! Nepriklausau niekam ir nuo nieko! Dabar nebegalėsi man įsakinėti!

Visu kūnu, visa siela, širdimi visa atsidavusi…NIEKAM! Pasiaukočiau ir Tave paaukočiau dėl lėkštų idėjų, kuriomis net pati netikiu…Tamsoje geriu taurėmis beverčius savo idealus, išaušus rytui suprantu-niekada jų nepasiekčiau..Viename kambaryje užsirakinus su vienatve ir tyla plėšiu dainas apie dviveide meile…Visas sienas išdažau baltais dažais ir spiegiu visiems į veidą, kad aš ne beprotė…-žavi beprotė ir puikiai suprantu,  aš-psichinė…Pilnatimis su praeities šešėliais kaunuosi vėjo malūnų kovose…Bemiegėms naktims savo krauju atsidėkoju už gabalėlį netikro Tavęs…

Tokios dabar mano naktys, tokios dabar mano dienos…na o mano rytai? Juos netyčia kažkur pamečiau…

Toks dabar mano laikas be Tavęs…

Dabar aš laisva! Nepriklausau niekam ir nuo nieko! Dabar nebegalėsi man įsakinėti! Bet MALDAUJU Tavęs sugrįžk!!!

TU - VISAGALĖ GAMTA(moteris įsimylėjusio vyro akimis)

Ilgai ieškojau žodžių Tau apibūdinti:gražiausių daiktavardžių, kvapą gniaužiančių veiksmažodžių, savitų būdvardžių….suradau-VISAGALĖ GAMTA.Taip, Tu. kaip VISAGALĖ GAMTA:

1. Nuo tavęs niekur nedingsi. Tavęs nėra čia, bet Tu visada šalia. Draudžiu sau galvot apie Tave, bet Tu vis vien visada mano mintyse. Bėgu nuo Tavęs ,bet kelio gale visada būsi Tu.

2. Išvaryk Tave negrįžtamai, bet Tu vistiek sugrįši. Pykstu mirtinai, bet visada Tau atleidžiu. Uždarau visas duris, bet visada randi raktą. Liepiu Tau išeiti, bet laikau už rankos ir nepaleidžiu…

3. Tu nubloškei mane į plyną dykumą. Su šaknimis išrovei savigarbą. Nuskynei mano šypseną. Iššlavei orumo likučius…

4. Aš keičiuosi, o Tu visada tokia pati. Aš myliu ir nekenčiu, o Tu visada abejinga. Aš juokiuosi ir verkiu, o Tu visada vaikiškai šypsaisi. Aš kylu ir krentu, o Tu visada gaudai…

5. Davei man poreikį rūpintis Tavimi. Man skauda, kai skauda Tau. Prieš galvodamas apie save, visada pagalvoju apie Tave. Saugau Tave nuo blogio, kurdamas gėrį…

6. Tu visada graži. Šviesios, kaip vasaros dangus akys. Vaikiškai naivi šypsena. Švelnios, švelnios rankos…

7. Esi mano valdovė. Tu liepi, aš aklai vykdau.Tavo norai-man įsakymai. Keiti mane prieš mano valia…

8. Daigini manyje naujus pasėlius ir piktžoles. Gėrį ir blogį. Meilę ir neapykantą. Laimę ir skausmą….

9. Stebėdamas šį stebuklą (Tave) pažįstu save. Suprantu, kaip karštai galiu mylėti. Pajuntu,koks esu rūpestingas ir pavydus. Suvokiu, kiek daug galiu atiduoti Tau…

10. Tu niekados manęs neapgaudinėji, tai aš nuolat apsigaunu. Tu niekados nesakei myliu, man turbūt pasigirdo. Tu niekados nežiūrėjai įsimylėjusiomis akimis, tai viso labo draugiškas žvilgsnis.Tau niekados manęs netruko, tai man truko Tavęs….

Tu-VISAGALĖ GAMTA, kurią pavargau bandyti įveikinėti.

Aš-BEJĖGIS ŽMOGUS, kurio niekada nepavargsi kankinti.

Tu LAIMĖJAI!

Aš PASIDUODU!