Tvora apipinta spygliais.

Pažvelk dangau, į kitą pusę

Tuščia, niekas neateis

Paliko, dingo, neberūpi!

Vienas šaltam sniege gulėjau

O jame pėdsakai, tik mano pėdsakai

Nebuvo niekas, neatėjo

Tik tyliai „aš ne tavo“ man sakei.

Glaudžiuosi prie ledinės sienos.

Įsileiskit, čia nenoriu mirti!

Klausausi, neatsako niekas…

Negirdi jie manęs. Negirdi!

Ledinė ašara braižo man skruostą.

Vienišą delną dengia sniegas.

O vėjas įkyriai kartoja

Vieną: mes visiems niekas.

Ernestas