Nebe nuryju baimės, užstrigusios gerklėj
Ir nerimo ir noro bėgti.
Tu jau senai mane paleidai, o dar atgal kvietei
Ir tu girdėjai aš nebe įstengiau rėkti.
Sutrypta, to pėdų nevertų,
Sviesta žemyn, bet dar šiek tiek gyva.
Aš jau nepakeliu kraujuojančių akių,
O mintyse beviltiška malda.
Ateik, pakelk, įpūsk gyvybės,
Sugauk nuleistą žvilgsnį, dėl tavęs.
O tu šypsaisi nieko neišgirdęs.
Na tai paleisk rankas ir vėl pamesk mane.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą