Moteris

Išsivaliusi nuo sentimentų,
Ledinių vėjų praplauta,
Kad numirus vėl atgimčiau,
Tapati, bet kitokia...


Likai stovėti, egzistuoti, būti,
Laikui ranka ištiesta.
Tikėjais, kad jis taip lengvai pražudo?
Pamiršai? Aš kitokia...


Toli nuo tavo rudenų pabėgus
Ir kartu kaip laikas amžina,
Aš laikinai ištirpsiu tartum sniegas
Ir sugrįšiu kaip kaitra.


O tu likai stovėti, pūti, žūti,
Pasauliui ranka nusverta.
Norėjai, kad taip lengvai pražūčiau?
Tu pamiršai? Aš amžina...

Gniaužtai

Nebe nuryju baimės, užstrigusios gerklėj

Ir nerimo ir noro bėgti.

Tu jau senai mane paleidai, o dar atgal kvietei

Ir tu girdėjai aš nebe įstengiau rėkti.

Sutrypta, to pėdų nevertų,

Sviesta žemyn, bet dar šiek tiek gyva.

Aš jau nepakeliu kraujuojančių akių,

O mintyse beviltiška malda.

Ateik, pakelk, įpūsk gyvybės,

Sugauk nuleistą žvilgsnį, dėl tavęs.

O tu šypsaisi nieko neišgirdęs.

Na tai paleisk rankas ir vėl pamesk mane.

       Tvora apipinta spygliais.

Pažvelk dangau, į kitą pusę

Tuščia, niekas neateis

Paliko, dingo, neberūpi!

Vienas šaltam sniege gulėjau

O jame pėdsakai, tik mano pėdsakai

Nebuvo niekas, neatėjo

Tik tyliai „aš ne tavo“ man sakei.

Glaudžiuosi prie ledinės sienos.

Įsileiskit, čia nenoriu mirti!

Klausausi, neatsako niekas…

Negirdi jie manęs. Negirdi!

Ledinė ašara braižo man skruostą.

Vienišą delną dengia sniegas.

O vėjas įkyriai kartoja

Vieną: mes visiems niekas.

Ernestas